Trečiąją dieną kėliausi iš numirusių vasarinės striukės kišenėje radau šiek tiek litų, tai pirmą kartą išmėginau apsipirkti ir gauti grąžos eurais Lietuvoje. Gražiai sužvilgėjo piniginėn dedami nauji pinigėliai parduotuvės lempų šviesoje, skardžiai suskambėjo ir kelios vokiškos, itališkos monetos – net saldu mintyse pasidarė.
Pasiėmiau grąža, piniginę į kišenę, žingsniuoju ir prisimenu, kaip sveikino tauteniekas Julius: „2014-ieji Lietuvai buvo praradimų metai - praradome teisę į protėvių apgintą žemę, praradome savo valiutą.“
Šiek tiek pamąstymų ta tema.
Tokia ta laisvos demokratijos kaina: vieniems pasirinkimas ir laisvė – tai praradimai, kiti naudojasi galimybėmis ir džiaugiasi pasiekimais. Turbūt niekada Lietuva neturėjo tokio pasisekimo, tokių pasiekimų ir tokio stipraus savo valstybės įsitvirtinimo, kaip tapdama Eurozonos nare. Taip, iki to ji patyrė daug dalykų. Ir juos turėjo patirt, kad suprastų ko ji verta ir ką ji gali.
Nuo senų laikų, kai Lietuva tik kūrėsi ir stiprėjo kaip valstybė, net turėjo savo pinigą paženklintą šarvuotu raiteliu - Vyčiu. Bet tai nebuvo Litas. Turėjome ir dviejų tautų respubliką su keletu pinigų, bet irgi ne Litą. O jei prisiminsime Rytų kaimyną – rublį. Ar kada tame pinige matėte lietuviškų atributų. Net tos rublių ir kapeikų monetos, kurias ir aš atsimenu buvo tokios vienodos ir indiferentiškos, kad tik vienas - rusiškas - tekstas juose buvo aiškus. Taip – banknotuose buvo visomis penkiolika kalbų surašyta žodžiais banknoto vertė, bet tik tiek. Tai buvo visoje sovietijoje vienoda – niekas iš penkiolikos valstybių ir tautų neturėjo savo. Gal todėl ir žlugo ta sovietija.
O mes vėl atkūrėme savo valstybę – su senuoju simboliu – šarvuotu raiteliu. Vėl sukūrėme naują savo pinigą, kurį pavadinome Litu. Bet siekėme daugiau. Keliaudami po Europą su draugais, dažnai juokaudami, matydami kainas kronomis, zlotais, eurais sakydavome „litai“, taip pat neretai litą vadinome „lietuvišku euru“. O buvo laikas, kai vadinome „lietuvišku doleriu“ – pamenat kada?
Šiandien pasižiūrėjęs į žvilgančią, naujai nukaldintą Eurų monetą matau tą patį seną Lietuvos simbolį – šarvuotą raitelį – Vytį. Ir negaliu jo kitaip kitaip pavadinti, kaip Vytis – užkariautojas, ar Vytis – nugalėtojas. Net simboliška, kad šis piešinys taip ryškiai išlipa už vidinės eurų monetų dalies (nei vienos šalies piešinys taip ženkliai neperžengia šios ribos). Sudėk šalia litų monetas ir eurus - ar taip jau labai skiriasi? Jei prieš kelias dienas turėjai pinigą su Vyčiu, kuris galiojo tik mūsų mažoje valstybėje, dabar turi pinigą su Vyčiu, kuris galioja toli už jos ribų – kaip užkariautojas. Ir sklinda jis kaip per sporto varžybas skanduojamas „LIE-TU-VA!“.
Litas – tai kaip paauglystės išdaiga, arba jaunystės pirmoji meilė – jį reikėjo išgyventi. Matyt todėl, kai kam taip sunku su juo skirtis. Bet šiandien tikiu, kad net ir anas - tarpukario - litas, jei ne sovietmetis, būtų sulaukęs tokio laiko, kai jį būtų pakeitęs pinigas su Vyčiu. Vyčiu – užkariautoju.
Jei nori, kad būtų linksmiau – vadink jį „Europietišku litu“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą